Daugiau apie Fluxus judėjimą ir Jurgį Mačiūną

Miela(s) skaitytoja(u),

Jurgio Mačiūno vardą turbūt žino kiekvienas, skaitantis šį laišką. Juk tai iki šiol yra vienas garsiausių menininkų, kilusių iš Lietuvos. Yra net kelios vietos mūsų šalyje, solidžiai įprasminusios jo meninį palikimą. Kauniečiai tikriausiai neretai praeina pro Jurgio Mačiūno aišktę, tiesa, tik šalia jos, nes juk tai – pirmoji aiškštė pasaulyje, į kurią negalima patekti. Kaune taip pat galima aplankyti „Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetą”, esantį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o sostinėje – Šiuolaikinio meno centre įkurtą „Fluxus kabinetą” su Jurgio kūriniais. Mačiūno inicijuotas tarptautinis judėjimas „Fluxus” taip pat neretai yra paminimas tiek meno, tiek ir platesniuose kontekstuose šalyje – pavyzdžiui, jau septynerius metus iš eilės Kauno menininkų namai organizuoja „Fluxus festivalį”, kurio metu visuomenei yra pristatomas Mačiūno meninis palikimas, organizuojamos performansų inscenizacijos ir įvairios paskaitos. O „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” renginių metu miesto oro uostas laikinai buvo pervadintas „Fluxus” vardu, taip pagerbiant Kaune gimusį ir užaugusį kūrėją bei pabrėžiant miesto atvirumą naujumui ir avangardinėms idėjoms.

Tačiau kiek iš tikrųjų žinai apie šio Amerikos lietuvio įkurtą judėjimą „Fluxus” bei jo įtaką šiuolaikiniam menui?

John Lennon daryta George Maciunas nuotrauka (polaroidas), 1971 m. James Fuentes galerija

„Fluxus” žinomas kaip vienas iš pirmųjų tarpdisciplininių ir tikrai tarptautinių meno judėjimų, subūrusių eksperimentinės muzikos, konceptualios poezijos, architektūros, grafinio dizaino, hepeningų (ang. happening) bei visų kūrusių tarp šių disciplinų menininkus. Jo centre buvo Jurgis Mačiūnas, kuris 1963 m. ne tik parašė idėjinį judėjimo manifestą, bet ir buvo kiekvieno jo renginio organizatorius, žmogus–korepondentas, aktyviai mezgęs kontaktus ir juos skrupulingai užsirašydavęs į užrašų knygelę bei pakviesdavęs visus šiame „sąjudyje” dalyvavusius menininkus. Kitaip nei prieš tai atsiradę judėjimai, „Fluxus” nuo pat įsikūrimo jungė kūrėjus net iš kelių žemynų – Šiaurės Amerikos, Europos ir Japonijos.

„Fluxus” manifestas, 1963 m. Jame rašoma: „Išvalykite pasaulį, pilną miesčioniškos bjaurasties, „intelektualumo“, profesionaliosios ir komercializuotos kultūros, išvalykit pasaulį, pilną mirusio meno, imitacijų, dirbtinio meno, abstraktaus meno, iliuzionistinio meno, matematinio meno, išvalykit pasaulį, pilną „europietiškumo“, skatinkit revoliucinio meno potvynį, skatinkit gyvąjį meną, antimeną, skatinkit nemeninę realybę, kuri aprėptų visus žmones – ne tik kritikus, diletantus ir profesionalus...“

Turbūt sunku įsivaizduoti vieną idėją, kuri jungtų skirtingų tarptautinių menininkų praktikas, o dar praėjusio amžiaus 7–ojo dešimtmečio pradžioje, kai naujienos ir informacija nepasiekdavo žmonių, sujungtų pasauliniu žiniatinkliu (ang. World wide web), akimirksniu. „Fluxus”, kaip galite matyti manifeste, iš tiesų neturėjo griežtų taisyklių, sakytumei, buvo sambūris menininkų, kurie ne kūrė meną pagal konkrečias estetines taisykles, bet dalijosi panašiu mąstymo apie kūrybą ir meno institucijas būdu. „Fluxus” tikriausiai yra paprasčiau apibrėžti per antitezę ir tam tikrų nusistovėjusių meno principų neigimą: judėjime dalyvavę menininkai priešinosi intelektinei ir profesinei meno tradicijai, kuri, jų manymu, pavertė kūrybą „buržuaziniu” užsėmimu. Jie ieškojo žaidybiškų būdų priartinti meno kūrinius prie kasdieninio gyvenimo, o „Fluxus” menininkų sukurti kūriniai dažniausiai būdavo pagaminti iš paprastų medžiagų arba dažnų performansų atveju budavo įprasminami tik keliomis instrukcijomis ant popieriaus.

John Cage, 4’33”, partitiūra