Tačiau Venecijos bienalė niekada nesibaigia Giardini ir Arsenale. Atidarymo savaitę miestas tampa labai tankiu meno lauko žemėlapiu: parodos išsiskleidžia rūmuose, muziejuose, bažnyčiose, fonduose ir teatruose, o dienos ritmą dažnai formuoja ne tik tai, ką planavai pamatyti, bet ir netikėti susitikimai pakeliui. Vieną vakarą eini į Teatro Goldoni klausytis Saidiya Hartman kūrybos ir žiūrėti Arthur Jafa filmo scenos, kitą dieną atsiduri Gallerie dell’Accademia, kur randi ir Marina Abramović bei Renesanso tapybą, o dar po kelių valandų - Ca’ Pesaro ar SMAC Venice, kur bienalės triukšmą pakeičia labai skirtingos tapybos ir erdvės patirtys.

Rugsėjo ir lapkričio mėnesiais organizuosiu Meno keliones į Venecijos bienalę, todėl jei norėtum keliauti kartu, kviečiu užpildyti registracijos formą formą. Užsiregistravusieji vasaros pradžioje gaus informaciją su tiksliomis datomis, programa ir registracijos detalėmis.

TAAD foundation vadovė Ugne Bužinskaite ir modelis Smiltė Bagdžiūnė

Ši antroji dalis yra apie Veneciją už pagrindinių bienalės vartų. Apie parodas mieste, kurios padeda pamatyti kitą bienalės sluoksnį: mažiau susietą su nacionaline reprezentacija, bet ne mažiau svarbų šiuolaikinio meno laukui. Čia svarbūs ne tik kūriniai, bet ir vietos —laiptinės, muziejų kolekcijos, vakariniai renginiai ir trumpi pokalbiai, kurie Venecijoje kartais tampa tokie pat svarbūs kaip kruopščiai sudėliotas maršrutas.

Teksto pabaigoje pasidalinsiu ir keliomis praktinėmis Venecijos detalėmis — kur verta sustoti pavalgyti tarp parodų, kur išgerti aperityvo, o taip pat ta daug dėmesio mano „Instagram“ sulaukusia sporto sale miesto centre, kurios daugelis net nesitikėjo rasti Venecijoje.

Upe Foundation surengtas Baltijos šalių vakarėlis

Teatro scena: „Minor Music at the End of the World“

Vienas stipriausių bienalės atidarymo savaitės įvykių man buvo Hartwig Art Foundation pristatytas scenos kūrinys „Minor Music at the End of the World“, rodytas Teatro Goldoni gegužės 5-7 dienomis. Kūrinį parašė rašytoja ir mokslininkė Saidiya Hartman, režisavo Sarah Benson, o vienas svarbiausių jo elementų - Arthur Jafa filmas „The World is Dead“, sudarantis trečiąją šios trijų dalių kompozicijos dalį. Daugiasluoksnė sceninė kompozicija yra apie juodaodžių gyvenimą, rasinį kapitalizmą, baltųjų viršenybės istoriją ir klausimą, kaip įmanoma gyventi pasaulyje, kuris daugeliui jau seniai yra tapęs katastrofos vieta.

Po dienos, praleistos tarp paviljonų, šis pasirodymas atrodė kaip kitas bienalės būdas kalbėti: ne per objektą, ne per nacionalinį paviljoną, o per sceną kaip mąstymo erdvę. Ir būtent dėl to jis man liko vienu aiškiausių šių metų Venecijos atidarymo savaitės akcentų.

Ibrahim Mahama paroda „A Shea Garden“

Vieta: Galleria Barovier & Toso / Apalazzogallery, Rio della Carità 1046, Dorsoduro, Venecija
Veikia iki 2026 m. liepos 18 d.
Daugiau informacijos

Su menininku ir bičiuliu Ibrahim Mahama

Viena jautriausių ir medžiagiškai įdomiausių parodų mieste - Ibrahim Mahama projektas „A Shea Garden”, pristatomas Galleria Barovier & Toso bendradarbiaujant su Apalazzogallery. Paroda veikia Dorsoduro rajone, Rio della Carità 1046, netoli Accademia stotelės. Svarbu nepainioti su Murano galerijos padaliniu - ši paroda yra Dorsoduro, netoli Gallerie dell’Accademia.

Read more

Šį rytą, prieš pradėdama rašyti Jums visus šių metų bieanalės įspūdžius, namuose susiplakiau cappuccino shakerato ir akimirksniu mintimis grįžau į Veneciją. Ne į triukšmingiausius atidarymus ar perpildytas paviljonų sales, o į vieną idilišką rytą Caffè Florian.

Ši 1720 m. įkurta kavinė Šv. Morkaus aikštėje laikoma seniausia nepertraukiamai veikiančia kavine Italijoje ir viena seniausių tokio tipo kavinių pasaulyje. Žinoma, Caffè Florian gali atrodyti kaip labai turistinis pasirinkimas, tačiau Venecijoje kai kurie ritualai įgyja prasmę būtent dėl savo istorijos, teatrališkumo ir šiek tiek perdėto grožio.

Nuo pirmojo mano apsilankymo Venecijos bienalės atidarymo savaitėje praėjo jau daugiau nei dešimtmetis, todėl kas dvejus metus į šio miesto ritmą įsivažiuoju gana greitai. Jis man jau pažįstamas: ankstyvi rytai, tiksliai dėliojami maršrutai, nuolat kintantis planas ir jausmas, kad visko vis tiek neįmanoma aprėpti. Vis dėlto būtent šis intensyvumas yra viena svarbiausių bienalės patirčių — čia meno laukas matomas ne tik parodų salėse, bet ir pokalbiuose, vakarienėse, atidarymuose ir susitikimuose su draugais iš viso pasaulio.

Venecija, žinoma, visada lieka šiek tiek itališkai nenuspėjama. Kartais keliaujant nuo vienos parodos iki kitos „Google Maps“ mėgsta iškrėsti pokštą ir nuvesti maršrutu, kuriame staiga paaiškėja, kad reikia persikelti per kanalą. Ir čia jau labai praverčia žinoti ne tik kryptį, bet ir konkrečią prieplauką, kur toks persikėlimas gondola kainuoja vos 2 eurus. Nuoroda į šią vietą, kaip ir mano (ne)slapti įėjimai į Arsenale ir Giardini teritorijas, lauks mokamų prenumeratorių teksto pabaigoje.

Subscribe now

Šį kartą parengiau pirmąją Venecijos bienalės apžvalgos dalį iš dviejų - 10 Nacionalinių paviljonų, kuriuos šiemet rekomenduoju aplankyti. Antroje dalyje pasidalinsiu parodomis mieste ir šalia bienalės, kurias taip pat verta įtraukti į maršrutą. O mokamiems prenumeratoriams teksto pabaigoje palikau ir savo praktinę logistikos dalį — įėjimus, prieplaukas ir maršruto detales, kurios padeda populiariausius paviljonus pamatyti dar prieš susiformuojant valandų ilgio eilėms.

Rugsėjo ir lapkričio mėnesiais organizuosiu Meno keliones į Venecijos bienalę, todėl jei norėtumėte keliauti kartu, kviečiu užpildyti registracijos formą formą. Užsiregistravusieji vasaros pradžioje gaus informaciją su tiksliomis datomis, programa ir registracijos detalėmis.

61-oji Venecijos bienalė „In Minor Keys“

Venecijos meno bienalė — vienas svarbiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje, vykstantis kas dvejus metus. 61-ios bienalės meno vadove buvo paskirta Kamerūne gimusi kuratorė Koyo Kouoh (1967-2025), kurios parodai suformuota vizija suteikė pavadinimą „In Minor Keys“ — lietuviškai būtų galima versti kaip „minorinėmis gaidomis“ arba „tylesniais registrais“. Kuratorei netikėtai mirus jau besirengiant projektui, Bienalė nusprendė įgyvendinti parodą pagal jos parengtą koncepciją. „In Minor Keys“ kviečia įsiklausyti į žemesnius, mažiau dominuojančius tonus - menininkų gebėjimą jautriai reflektuoti socialinę, politinę ir psichologinę dabarties būseną, kalbėti apie rūpestį, pažeidžiamumą, atmintį, kūną, bendruomenes ir kasdienybės formas, kurios dažnai lieka už didžiųjų istorinių pasakojimų ribų. Pagrindinėje bienalės parodoje dalyvauja 110 menininkų, menininkų duetų, kolektyvų ir menininkų vadovaujamų organizacijų iš įvairių pasaulio geografijų, o nacionaliniuose paviljonuose šiemet prisistato 100 šalių - Giardini, Arsenale ir Venecijos miesto erdvėse.

1. Japonija. Giardini. Ei Arakawa-Nash, „Grass Babies, Moon Babies“

Japonijos paviljonas šiemet yra vienas tų, apie kuriuos kalbama itin daug - ir ne be priežasties. Ei Arakawa-Nash pristato instaliaciją „Grass Babies, Moon Babies“, kurioje lankytojai kviečiami paimti vieną iš 208 kūdikių lėlių ir nešioti ją per paviljoną, sodą ir atviras architektūrines erdves. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti beveik žaisminga, tačiau šis darbas greitai tampa labai aiškia patirtimi apie rūpestį, atsakomybę ir kūno įsitraukimą.

Man atrodo, kad šio paviljono stiprybė yra jo paprastumas. Žiūrovas čia negali likti tik stebėtoju. Reikia laikyti, saugoti, nešti, judėti lėčiau, pastebėti kitus. Pabaigoje lankytojai keičia lėlių vystyklus, o nuskenavus QR kodą sugeneruojamas trumpas tekstas - savotiška „vystyklų poema“, susiejanti konkrečios lėlės gimtadienį su platesniais istoriniais ir politiniais įvykiais. Taip labai intymus rūpesčio veiksmas susiejamas su tautos, mažumų ir ateities klausimais.

Menininkas Arakawa-Nash

Arakawa-Nash gimė Fukushimoje, šiandien dirba tarptautiniame kontekste ir pats yra kalbėjęs apie diasporos, queer tėvystės ir Japonijos paviljono reprezentacijos klausimus. 2024 m. menininkas su partneriu surogatinės motinystės būdu tapo dvynių tėvais, o rūpestis šiame kūrinyje tampa ne sentimentalia tema, bet socialine ir politine struktūra. Menininkas pabrėžia, kad rūpinimosi darbas dažnai tenka moterims ir rasinių mažumų bendruomenėms.

Tai paviljonas, kurį rekomenduočiau pamatyti ryte, dar prieš didžiausią lankytojų bangą.

Darbo laikas: antradieniais-sekmadieniais, 11.00-19.00 val. gegužės-rugsėjo mėn., 10.00-18.00 val. spalio-lapkričio mėn

Adresas: Japan Pavilion, Giardini della Biennale, Sestiere Castello, 30122 Venezia.
Daugiau informacijos

2. Austrija. Giardini. Florentina Holzinger, „Seaworld Venice“

Austrijos paviljonas šiemet, ko gero, yra vienas labiausiai provokuojančių. Florentina Holzinger, žinoma fiziškai intensyviais, feministiniais ir kūno ribas tiriančiais performansais, pristato „Seaworld Venice“. Tai gyva instaliacija, kuri paviljoną paverčia savotišku povandeniniu pramogų parku, nuotekų valymo sistema ir ekologinio žlugimo scena vienu metu. Lankytojai gali tapti uždaro skysčių ciklo dalimi — jų kūno skysčiai specialiai įrengtuose tualetuose perdirbami ir sugrąžinami į instaliacijos sistemą. Holzinger čia kalba apie Veneciją kaip miestą, pastatytą ant vandens, bet kartu kamuojamą turizmo, atliekų, klimato krizės ir savo paties mito.

Read more

Šiemet į Berlyną atvykau dar prieš oficialią galerijų savaitgalio pradžią. Trečiadienį ir ketvirtadienį Hamburger Bahnhof - Nationalgalerie der Gegenwart vyko išankstinis Linos Lapelytės naujo kūrinio „We Make Years Out of Hours“ atidarymas. Įėjus į salę pirmiausia pasitinka medienos kvapas ir gyvi balsai. Dvylika atlikėjų, gyvas garsas, judantis per industrinę buvusios stoties erdvę, balsas kaip medžiaga, kurią ne tik girdi, bet ir jauti kūnu.

Tame patyrime netikėtai sugrįžo 2017-ieji: Rupert meno centras Vilniuje (kuriam tuo metu vadovavau), pirmoji Linos personalimnė paroda, ją kuravau. Tas pats artumo jausmas, tas pats balso veikimas per kūną, tas pats medienos kvapas ir konstrukcijos buvimas erdvėje. Tuomet parodos architektas buvo Mantas Peteraitis, su kuriuo šį kartą ir vėl kartu vaikščiojome po naują Linos parodą Berlyne.

Tik dabar mastelis jau kitas: Hamburger Bahnhof, buvusios stoties tūris, viena svarbiausių šiuolaikinio meno institucijų Vokietijoje ir naujas kūrinys, užsakytas kaip CHANEL Commission. Vis dar šiek tiek sunku iki galo suvokti šį perėjimą - nuo labai artimos, beveik kamerinės patirties Vilniuje iki tokio tarptautinio formato Berlyne.

Kviečiu aplankyti ir patirti šį kūrinį gyvai - projektas Berlyne veiks iki 2027 m. sausio 10 dienos, daugiau informacijos čia.

Šis atidarymas tapo labai stipria viso savaitgalio pradžia, po jos galerijų savaitgalio maršrutas įgavo dar vieną sluoksnį: buvo įdomu stebėti ne tik parodas, bet ir tai, kaip skirtingos erdvės kuria savo balsą bendrame Berlyno meno žemėlapyje. Būtent nuo privataus turo su pačia Lina ir pradėjome Berlyno galerijų savaitgalio pasivaikščiojimą su grupe.

Meno kelionė į Berlyno galerijų savaitgalį

Jau tradicija tapo mano organizuojamos meno kelionės į Berlyną, šį kartą vietos į ją užsipildė žaibiškai — vos per dieną. Šiemet į grupę prisijungė dalyviai, gyvenantys Vilniuje, Kaune, Šilalėje, Berlyne ir Kopenhagoje, vieni vyko poromis ir grupėmis, kiti po „vieną”, tačiau tikiu, kad niekas nesijautė vieniši, nes kaip įprasta, visi norintys mielai jungiasi bendroms vakarienėms ir pokalbiams. Skirtingai nei meno mugėje, čia dėmesys tenka ne stendams ir greitam pardavimo tempui, o pačioms galerijoms - jų programoms, erdvėms, menininkams ir tam, kaip jos formuoja miesto meno ritmą.

Po dar vienos įvykusios kelionės mane labai įkvepia dalyvių atsiliepimai - būtent jie skatina organizuoti ne tik privačius turus klientams, bet ir leistis į meno nuotykius su spalvinga, jaukia ir naujų patirčių ieškančia grupe.

Šiais metais kviečiu į keliones Londone (birželio 6d., liko paskutinės pora vietų), Rygoje (liepos 4-5d.), Atėnuose (liepos 17-19d., paskutinės kelios vietos) ir Venecijoje (rugsėjį ir lapkritį), daugiau informacijos čia:

Meno Kelionės - Londonas, Ryga, Atėnai, Venecija

9.01MB ∙ PDF file

Download

Download

Gegužės 26 d. kviečiu susitikti Vilniuje mano Masterclass paskaitoje „Šiuolaikinio meno rinka 2026 - tendencijos, kainos, vardai ir galimybės“ - nuoroda į bilietus ČIA. Ši paskaita bus profesionaliai įrašoma, tad jei gyvenate užsienyje ar kituose Lietuvos miestuose, galite įsigyti vaizdo įrašą.

Taip pat kviečiu į jau 9-ąjį kartą vedamą Įvadą į šiuolaikinio meno rinką, šiemet jį vesiu tik Vilniuje gyvai, jaukioje nedidelėje grupėje, 4 pirmadienio vakarus Vilniaus senamiestyje greta Gedimino pr. Daugiau informacijos ir bilietai - ČIA.

Nuotrauka iš Wynnie Mynerva parodos „Volveré y seré millones”, galerijoje Société. Viktorijos Genehr kadras

Žemiau - stotelės ir parodos, kurias verta įtraukti į Berlyno meno planą, jei mieste būsite šį pavasarį ar vasaros pradžioje. Kai kurios jų baigsis jau netrukus, kitos veiks iki vasaros pabaigos.

Subscribe now

Read more

Mano diena atrodė taip:

Intensyviai planuoju ne tik savo asmenines išvykas, bet ir Meno keliones kartu su jumis, todėl labai kviečiu kartu vykti į Londono galerijų savaitgalį, registruotis privatiems turams Art Basel mugėje, pirmąjį liepos savaitgalį susitikti Rygos meno mugėje, o vidurvasarį pasitikti kartu Atėnuose - daugiau informacijos apie artėjančias ir dar tik planuojamas keliones, paskaitas ir kursus rasite ČIA.

9:30-10:30 Pusryčiai Marchesi

Dieną pradėjau Marchesi 1824 erdvėje Galleria Vittorio Emanuele II. Marchesi yra viena seniausių ir žinomiausių Milano konditerijų, įkurta 1824 metais. Per du šimtmečius ji tapo ne tik istorine erdve, bet ir labai aiškia milanietiško gyvenimo būdo dalimi - vieta, kur susitinka rankų darbo konditerija, kava, aperityvo kultūra ir itin atpažįstama vizualinė aplinka. Pačiai dienos pradžiai tai buvo labai tikslus pasirinkimas, nes Marchesi leidžia pajusti Milaną ne per skubėjimą, o per miesto ritualą.

Svarbi ir pati lokacija. Galleria Vittorio Emanuele II apibūdinama kaip miesto salonas ir seniausia Italijos apsipirkimo galerija - reprezentacinė vieta tarp Duomo ir Teatro alla Scala, kurioje nuo XIX amžiaus susikerta mada, istorija, pasivaikščiojimas, susitikimai ir atsiskleidžia kuo tuo metu kvėpuoja miestas.

11:30-14:30 MIART 2026

Read more

Sveiki! Esu Milda - Meno klubo koordinatorė. Prieš metus apžvelgiau Japonijos šiuolaikinio meno lauką ir vieną žinomiausių menui dedikuotų salų - Naoshimą. Tąkart Japonijos meno žemėlapis vedė už klasikinio „auksinio rato“ ribų: į Seto jūros salas, bendruomeninius meno projektus ir Tadao Ando architektūrą.

Šį kartą kelionės planavimas vėl prasideda nuo meno. Prisipažinsiu, Tokyo nėra tas Japonijos miestas, į kurį natūraliai veržčiausi sugrįžti. Man jis dažnai per greitas, per ryškus, per triukšmingas - miestas, kuriame įspūdžiai keičia vienas kitą greičiau, nei spėji juos susidėti į vidinį žemėlapį. Tačiau šiemet suteikiu jam šansą dėl labai konkrečios priežasties – M. K. Čiurlionio parodos „The Inner Constellation“, kuri Nacionaliniame Vakarų meno muziejuje veiks iki birželio 14 dienos.

Pamatyti Čiurlionį Japonijoje man tampa šios kelionės atspirtimi. Jo kūrybai artimos temos - gamtos ritmas, šviesos kaita, vidinės būsenos, kosminė vaizduotė – Japonijoje gali atsiverti ne tik muziejaus salėje. Jas galima pajusti tradicinių gatvelių struktūroje, kasdienybės gestuose, miško take iškylančiuose torii vartuose ar peizaže, kuriame vanduo, kalnai ir ryžių laukai veikia kaip vientisa patirtis.

Būtent todėl šiame tekste noriu kalbėti apie meno erdves, kuriose žiūrovo žvilgsnis, kūno judėjimas ir aplinka veikia drauge - nuo harmoningos Nezu Museum patirties Tokyo iki Echigo-Tsumari Art Field instaliacijų Niigatos kraštovaizdyje. Taip pat pakviesiu į natūralių karštųjų versmių miestelį ir kelias šiuolaikinio meno kryptis Kijote bei Kanazawa mieste.

Nezu Museum - Tokyo priešnuodis

Nezu Museum kviečiu aplankyti ne dėl mastelio ar parodinio efekto, o dėl tylos. Tai privatus muziejus Minami-Aoyamos rajone, saugantis daugiau nei 7 tūkstančius Japonijos ir Azijos meno kūrinių nuo senųjų laikų iki XIX a. Muziejus įsikūręs buvusio pramonininko ir kolekcininko Nezu Kaichirō rezidencijos vietoje.

Read more

Fotografė Agnė Papievytė

Meno kūrinio kaina galerijoje gali atrodyti kaip galutinis atsakymas. Ji pateikiama kainoraštyje, aptariama kolekcininkų pokalbiuose, o kartais tampa vieša aukcionų rezultatuose. Tačiau iš tiesų ši kaina pradeda formuotis gerokai anksčiau - dar prieš pirmą komercinį pardavimą, prieš galerijos atstovavimą, o kartais net prieš tai, kai menininko(ės) vardas tampa plačiau žinomas.

Iki tol egzistuoja kita, mažiau matoma vertės dalis. Ji kaupiasi studijose, rezidencijose, pirmuose kuratoriniuose kvietimuose, bienalėse, instituciniuose ryšiuose, profesiniuose pokalbiuose ir net tame, kaip apie jo(s) praktiką pradedama kalbėti. Ši vertė dar nebūtinai turi kainą, bet jau kuria pasitikėjimą. Ji padeda suprasti, kodėl vieni menininkai į rinką ateina su stipriu kontekstu, o kiti, nors ir kuria įdomiai, ilgiau lieka sunkiau pastebimi.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, laukiau pasirodant „Art Basel“ ir UBS pasaulinės meno rinkos ataskaitos. 2026 m. ją parengė Dr. Clare McAndrew ir „Arts Economics“. Ataskaita rodo, kad pasaulinė meno rinka 2025 m. grįžo prie augimo: pardavimai padidėjo 4 proc. ir pasiekė apie 59,6 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto ataskaitoje pabrėžiama, kad šis atsigavimas buvo netolygus, o pardavimai vis dar nepasiekė 2022 m. piko. Tai svarbus kontekstas kalbant apie menininkų kūrinių vertę: meno rinka nėra vien rekordiniai aukcionai ar garsios pavardės. Ji veikia kaip pasitikėjimo sistema, kurioje kaina dažnai yra tik matomiausias ilgesnio proceso rezultatas.

Šiame tekste noriu pristatyti, kokie profesiniai, instituciniai ir socialiniai veiksniai prisideda prie menininko(ės) kūrinių vertės formavimosi dar iki aiškaus įsitvirtinimo rinkoje. Kitaip sakant, kas slypi už kainos dar prieš jai atsirandant.

1. „CV prieš kūrinį”

Subscribe now

Jauno(s) menininko(ės) biografija meno lauke skaitoma labai atidžiai. Tai nereiškia, kad CV pakeičia kūrinį. Tačiau biografija padeda suprasti kokioje aplinkoje kūrėja(s) jau buvo pastebėtas, vertinta(s) ar tikrinta(s). Kur ji(s) studijavo? Kokiose rezidencijose dalyvavo? Ar jo(s) darbai buvo pristatyti tik lokaliai, ar jau pateko į tarptautinį kontekstą? Ar menininką(ę) reprezentuoja galerija, o jei ne - ar ji(s) bendradarbiauja su institucijomis, kuratoriais, projektinėmis erdvėmis?

Vytautas Kumža, „Beginning or the end”, 2024. Nuotrauka: Martin van Zomeren ir Copperfield Gallery

Read more

Šią savaitę taip pat paskelbiau registraciją į Berlyno galerijų savaitgalį - grupė užsipildė per mažiau per dvi dienas. Todėl jau dabar iš anksto kviečiu registruotis privatiems turams Art Basel mugėje, kuri vyks birželio 16 – 21 d. Bazelyje, Šveicarijoje. Šis turas sukurtas tam, kad per trumpą laiką pamatytumėte tai, kas iš tiesų svarbu – su aiškiu kontekstu, kryptimi ir pasitikėjimu savo pasirinkimais. O jeigu norisi geriau suprasti svarbiausios meno savaitės mastą ir intensyvumą, kviečiu paskaityti mano 2025 metų mugės apžvalgą:

Subscribe now

1. Ieva Trinkūnaitė

Ieva Trinkūnaitė (g. 1997) – jaunosios kartos menininkė, dirbanti grafikos, tapybos ir kt. srityse. 2020 m. ji baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po kurių toliau plėtojo kūrybą rotograviūros, piešinio ir tapybos lauke. Savo darbuose Trinkūnaitė per empatiškus gyvūnų atvaizdus tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį, ekologines įtampas bei tarprūšinio ryšio jautrumą. Nuo 2018 m. menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengusi personalinių parodų Lietuvoje ir Pietų Korėjoje. Jos kūriniai saugomi „TAAD Foundation“, „Sun Blanket Foundation“, Kinijos spaudos muziejaus ir privačiose kolekcijose.

Ieva Trinkūnaitė, „Witchcraft”, 2026. Mišri technika ant drobė, 170 x 140 x 3 cm.

Read more

Festivalio atidaryme dalyvavau vasario pabaigoje, ir jau tada buvo aišku, kad šių metų programa remiasi ne vien ryškiais vardais, bet ir gana tiksliai suformuota vidine logika. Joje svarbi kūno kalba, tampanti tiltu tarp asmeninės patirties ir platesnio konteksto, tarp to, kas išgyvenama individualiai, ir to, kas neišvengiamai paliečia visus.

Kaip ir kasmet, „Naujasis Baltijos šokis“ siūlo ne tik pamatyti tarptautinėje scenoje ryškius kūrėjus, bet ir geriau suprasti kokiomis kryptimis šiandien juda šiuolaikinis šokis. Peržvelgusi šių metų programą, šiame tekste išskyriau ir aprašiau kelis pasirodymus, kuriuos ypač rekomenduoju pamatyti — juos man padėjo atrinkti festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė.

Džiaugiuosi, kad tęsiasi mano ir Meno klubo ilgametė draugystė su festivaliu, o teksto pabaigoje su Tavimi pasidalinsiu specialiu 20% nuolaidos kodu visiems festivalio spektakliams, skirtu tik mano „Substack“ prenumeratoriams ir Meno klubo nariams.

Subscribe now

Volmir Cordeiro (Brazilija / Prancūzija) - STREET

Nuotrauka: Blandine Soulage

Spektaklis „Street“ viešąją erdvę paverčia gyvybingu teatru, kuriame susitinka kova, prieglobstis ir kasdieniai susidūrimai. 2015 m. sukurtame solo pasirodyme brazilų choreografas Volmir Cordeiro tyrinėja skirtingus gatvės pavidalus, atsiskleidžiančius kaip perėjimo, įtampos ir grumtynių vieta. Gyvai atliekama Washington Timbó perkusija sustiprina kūrinio intensyvumą, o sprogstamoje gestų kalboje susilieja samba, kapueira ir klajonių po miestą ritmai. Šokėjo kūnas čia prabyla ir Bertolto Brechto eilėraščių apie karą aidais, todėl choreografija įgauna aiškų politinį bei emocinį krūvį. „Street“ kalba apie pasaulį, persmelktą skausmo ir džiaugsmo, o patį judesį paverčia fiziška, angažuota ir paveikia patirtimi.

VIETA: Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius

DATOS: Balandžio 17-18 d., 17.00 val. (trukmė 60 min.)

Daugiau informacijos

Nuotrauka: Blandine Soulage

Šeiko šokio teatras ir šokio teatras „Minimi“ (Lietuva / Suomija) - SUPERTHING

Nuotrauka: Martynas Norvaišas

Read more

Šiame kontekste į meno lauką pateko temos, kurios anksčiau galėjo pasirodyti pernelyg kasdieniškos ar abstrakčios: datos, laiko tėkmė, pasikartojimas, skaičiavimas, pats egzistavimo faktas. Vietoje tradicinės išraiškos atsirado registravimas, vietoje spontaniškumo – disciplina, vietoje vaizdavimo – struktūra. On Kawara, Sol LeWitt ir Hanne Darboven priklauso tai kūrėjų kartai, kuri parodė, kad menas gali atsirasti iš nuosekliai kartojamo veiksmo ir griežtai apibrėžtos sistemos. Jų darbai kalba ne apie išskirtines akimirkas, o apie pačią gyvenimo sandarą.

Šiame tekste kviečiu pažvelgti kaip visi trys menininkai skirtingomis priemonėmis nagrinėjo tą pačią pamatinę įtampą— kaip nematomus dalykus: laiką, trukmę, buvimą paversti matoma ir apmąstoma forma.

Laiko archyvas: On Kawara

On Kawara studija, Niujorkas, 1966. Nuotrauka: One Million Years Foundation

Read more

Tirpstant sniegui ir pagaliau ilgėjant ir šviesėjant dienoms, prasideda ir naujas parodų sezonas. Atrinkau 14 svarbiausių parodų visoje Lietuvoje, kurių šį pavasarį tikrai verta nepraleisti. Sąraše rasi pagrindines datas, adresus ir trumpus kontekstus, kad būtų paprasčiau planuoti sezono susitikimus su menu ir bičiuliais.

O jei planuoji pavasario keliones po Europą, primenu, kad svarbiausius tarptautinius renginius ir parodas gali rasti ankstesniame Substack tekste:

Subscribe now

1. Agnės Juodvalkytės tapybos paroda

Paroda veiks nuo balandžio 2 d. iki gegužės 15 d.

„Drifts“ galerija, T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius

Agnė Juodvalkytė, „Gelmėn”, 2025. Nuotrauka: Philippe Gerlach

Galerijoje „Drifts“ pristatoma antroji personalinė Berlyne gyvenančios ir kuriančios menininkės Agnės Juodvalkytės tapybos paroda. Parodoje menininkė pristato naujausius abstrakčios tapybos darbus, kurie prisodrinti „srovių“ ir raibuliavimo, spalvos persidengimų ir vibravimo.

Daugiau informacijos

2. Paroda „Virgilijus Šonta: Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“

Paroda veiks nuo kovo 27 d. iki birželio 21 d.

Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius

Virgilijus Šonta Žmogus, gulintis ant smėlio 1978 © Virgilijaus Šontos šeima Lietuvos fotomenininkų sąjungos nuosavybė

Virgilijaus Šontos (1952–1992) kūryba ir biografija pristatoma represyvaus režimo, spaudimo, nutylėjimų ir asmeninių pasirinkimų kontekste. Fotografijos palikimas apima melancholiškas nuotaikas, nuostabą žmogumi, archajišką ryšį su gamta, eksperimentavimą ir jautrią estetiką. Koduojamos pagrindinės menininko kūrybos ir biografijos gairės: analoginė fotografija (Ag), studijos Kauno politechnikos institute (KPI), veikla Lietuvos fotografijos meno draugijoje (LFMD), jo gyvenimą gaubęs šmėkliškas KGB fonas (KGB), slepiama tapatybė (LGBTQ+), JAV pilietybė ir kelionės (USA).

Daugiau informacijos

Read more

Kartais parodos pačios susiranda savo laiką. Rengdama meno renginių žemėlapius ir kalendorius, nuolat peržiūriu programas, atrenku parodas ir jomis dalinuosi savo meno laiškuose, tačiau po publikavimo vis dar išnyra projektų, kurių nesinori praleisti. Būtent taip nutiko ir šįkart: prieš pora savaičių Milane persėdant tarp skrydžių atsirado kelios laisvos valandos, ir aš spėjau užsukti į Palazzo Reale, kur rodoma Roberto Mapplethorpe’as paroda „Robert Mapplethorpe: Le forme del desiderio“, kuruota Denis Curti. Ji veiks iki gegužės 17 d. — jei būsi Milane, nuoširdžiai kviečiu aplankyti.

Būtent todėl šiandien nusprendžiau daugiau papasakoti apie vieną įtakingiausių XX a. fotografijos figūrų - Robert Mapplethorpe (1946–1989) - menininką, kurio kūryba ir gyvenimas glaudžiai siejosi su LGBTQ+ matomumu ir AIDS krize. Ankstyvosios Niujorko bohemos aplinka, preciziška studijinė estetika ir atviros erotikos vaizdai jo fotografijoje susijungė į vieną ašį, drąsiai peržengusią to meto ribas, išprovokavusią cenzūros debatus ir iš esmės pakeitusią požiūrį į fotografiją kaip į meno formą.

Robert Mapplethorpe, „Self Portrait”, 1982. © The Robert Mapplethorpe Foundation

Robert Mapplethorpe, „Flower with Knife”, 1985. © The Robert Mapplethorpe Foundation

Read more

Senovės graikų filosofo Aristotelio mintis apie meilę kaip vieną sielą, gyvenančią dviejuose kūnuose skamba idealiai, kol neprasideda kasdienybė: darbas, ambicijos, reputacija, nuovargis, laisvės poreikis. Šios keturios istorijos kaip tik ir gyvena toje vietoje - tarp „mes“ ir „aš“.

Marina Abramović ir Ulay, performansas „Rest Energy”, 1980

Dorothea Tanning ir Max Ernst

Max Ernst ir Dorothea Tanning

Siurrealistų Dorotea Tanning (1910–2012) ir Max Ernst (1891–1976) romanas meno istorijoje dažnai pradedama nuo vieno paveikslo. 1942 metais Ernst atėjo į Tanning studiją Niujorke su tikslu atrinkti naujus kūrinius moterų menininkių parodai, kuri turėjo vykti jo tuometinės žmonos Peggy Guggenheim galerijoje. Tanning ką tik buvo nutapiusi savo autoportretą, vėliau tapusį jos pirmuoju didžiuoju kūriniu, kuriam būtent Ernst parinko pavadinimą „Birthday“. Netrukus jų pažintis, prasidėjusi bendra aistra šachmatams, peraugo į meilės istoriją.

1946 m. jie susituokė. Santuokos ritualas, kaip ir jų kūryba, buvo siurrealistinis: Beverly Hills įvyko dviguba ceremonija, kurioje tuo pačiu metu susituokė ir Man Ray su Juliet Browner. Tanning vėliau šią dieną apibūdino lakoniškai: „Painless, forgettable, but fun.“

Read more

Šį laišką parašyti paskatino liūdna naujiena — šią savaitę sužinojome, kad mirė legendinė Niujorko galeristė Marian Goodman. Todėl nusprendžiau papasakoti daugiau apie šią Lietuvoje mažai žinomą, bet meno pasaulyje puikiai pažįstamą galerijos įkūrėją.

Ankstesniuose meno laiškuose jau rašiau apie galeristus ir jų įtaką meno laukui. Šį kartą noriu tęsti tą pačią liniją, bet dar tiksliau įvardyti, kas šiame vaidmenyje itin svarbu. Galerija nėra vien pardavimo vieta. Tai — meno programa, kuri per laiką sukuria savo viziją, tradicijas ir ryšius su meno institucijomis bei kolekcininkais. Būtent per šią programą menininkai įgyja nuolatinį matomumą, atsiranda parodų tęstinumas, susiformuoja archyvas, o kūriniai pradeda būti parduodami ne epizodiškai, bet nuosekliai.

Marian Goodman (1928–2026) laikoma viena įtakingiausių šiuolaikinio meno galerisčių. Jos vardas dažniausiai minimas kalbant apie tai, kaip XX amžiaus pabaigoje JAV auditorija nuosekliau ir sistemingiau susipažino su Europos pokario bei konceptualaus meno figūromis. Goodman istorijoje svarbūs ne tik menininkų vardai, su kuriais ji dirbo. Ne mažiau svarbi yra pati trajektorija, per kurią ji atėjo prie savo programos ir išlaikė jos kokybę. Šiandien noriu tave supažindinti su šia asmenybe ir reikšminga penkis dešimtmečius plėtota vizija.

Marian Goodman. Nuotrauka: Thomas Struth.

Read more

Miela(s) skaitytoja(u),

Pastaruoju metu nemažai mano Substack laiškų buvo apie istorines asmenybes, meno įvykius ir ryškias parodas bei muges. Meno istorija neabejotinai svarbi šiuolaikiniam menui — ji padeda suprasti svarbias tendencijas ir anksti pastebėti dabar kuriančius menininkus, kurie vieną dieną taps istorijos dalimi. Artėjant intensyviam pavasario sezonui su Venecijos bienale, meno mugėmis ir galerijų savaitgaliais priešakyje, noriu daugiau papasakoti apie tris šiuolaikinius užsienio menininkus iki 45 metų į kuriuos verta atkreipti dėmesį jau dabar:

1. Salman Toor

Read more

Pirmame šių metų laiške nusprendžiau papasakoti apie menininką, kuris pasivadina dviem vardais vienu metu, skaičiuoja ilgiausias pasaulio upes it mokslininkas, piešia dešimtis lėktuvų viename dangaus skliaute, o savo kūrinius patiki siuvinėti Afganistano amatininkėms. Tai - Alighiero Boetti (1940–1994), italų konceptualiojo meno kūrėjas, kurio kūryboje susilieja dinamika ir logika, poezija ir politika. Dar 7-ajame dešimtmetyje jis savo vardą ir pavardę Boetti perkirto žodeliu „e“ (ital. „ir“), pasivadinęs Alighiero e Boetti, tarsi kūrinius kurtų du asmenys. Šis iš pirmo žvilgsnio keistas gestas buvo jo meninė strategija - dviguba tapatybė atspindėjo nuolatinį dialogą tarp „aš“ ir „kito aš“, tarp idėjos ir jos atlikimo. Boetti atveju idėja visada buvo meno ašis: jis priskiriamas konceptualiojo meno ir Arte Povera (liet. „skurdaus meno“) judėjimui, tačiau jo raiška unikali - kupina poetiškos ironijos, žaismingų sistemų ir subtilių politinių prasmių. Šiame tekste papasakosiu apie tris pagrindinius Boetti kūrybos polius - lėktuvų piešinių ir klasifikacijų projektus, raidžių bei tekstų sistemas siuvinėtuose kūriniuose, ir bohemiškąjį „One Hotel“ viešbutį Kabule, kurie atskleis menininko kūrybos raidą nuo dvigubos tapatybės idėjos iki pasaulio žemėlapio siuvinėjimo.

Alighiero Boetti, „Gemelli” (Twins), 1968

Alighiero e Boetti: meninė tapatybė dviem vardais

Boetti sprendimas pridėti jungtuką „e“ („ir“) tarp vardo ir pavardės žymėjo meninį tapatybės padalijimą. Jis teigė, kad „viena ranka yra Alighiero, o kita – Boetti“, nes net piešdamas dešiniarankis Boetti mėgdavo rašyti kaire ranka, lyg kalbėdamasis pats su savimi. Taip gimė kūrybinis „dviese su savimi” principas - Alighiero ir Boetti, du viename, ego ir alter ego. Pasak paties menininko, ši saviironijos kupina strategija leido jam „dirbti ir pusiau ir dvigubai, ir su trūkstama visuma - tai, ko niekada nėra“. Šitaip Boetti kūrė mitą, kad egzistuoja du kūrėjai, ir iš tiesų ne vienas žiūrovas patikėjo, jog Boetti turi dvynį brolį. Tapatybės žaidimas tapo konceptualiu kūriniu savaime - menininkas Alighiero e Boetti tartum dialogu kalbėjosi su pasauliu dvigubu balsu.

Alighiero Boetti, „Gemelli”, 1974

Read more

Džiauguosi, kad šiuos metus praleidai skaitydama(s) meno laiškus ir lankydama(s) meno renginius. Ačiū tau, kad šiemet skaitei mano rekomendacijas, meno istorijas ir įžvalgas ir palaikei tekstų rašymą. Buvo gera skirti daugiau laiko jiems ir gauti atsiliepimų apie tai, kokie tekstai labiausiai sudomino ar buvo naudingiausi. Visada laukiu Tavo įspūdžių komentaruose po tekstais ar Instagram žinutėmis.

Šiame paskutiniame 2025–ųjų metų Substack laiške nusprendžiau apžvelgti ateinančius metus, kad galėtum savo kalendoriuje rasti ir iš anksto pasižymėti tarptautinius meno įvykius, kurių siūlau nepraleisti. Gal jie net įkvėps susiplanuoti naują meno kelionę.

Na o dabar — 2026–ųjų metų parodos ir bienalės užsienyje ir Lietuvoje:

61-oji tarptautinė meno bienalė – La Biennale di Venezia

Giardini ir Arsenale erdvės bei lokacijos visame mieste, Venecija

2026 m. gegužės 9 d. – 2026 m. lapkričio 22 d.

Eglė Budvytytė, „Šiltakraujai ir besparniai“, filmo kadrai, 2024. Menininkės nuosavybė

Venecijos meno bienalė —vienas svarbiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje, vykstanti kas dvejus metus. 61-ios bienalės meno vadove buvo paskirta kuratorė Koyo Kouoh (1967-2025), kurios vizija parodai suteikė pavadinimą „In Minor Keys“ (liet. mažorinėmis gaidomis). Jai šiemet netikėtai mirus, kuratorės viziją perėmė Bienalės komanda: parodos konceptas išlieka grindžiamas Kouoh idėjomis — akcentuojamas menininkų gebėjimas jautriai interpretuoti socialinę ir psichologinę žmonijos būseną dabartiniame pasaulyje. Pagrindinėje bienalės kuruotoje parodoje (Giardini paviljone ir Arsenalo erdvėse) dalyvaus dešimtys menininkų iš viso pasaulio, pristatančių naujus specialiai bienalei sukurtus kūrinius, kurie reflektuos šiandienes realijas per subtilią, minorinę prizmę — kalbės apie rūpestį, pažeidžiamumą, neherojiškus kasdienybės aspektus mene.

Tradiciškai Venecijos bienalėje savo nacionalinius paviljonus turės apie 80 šalių - nuo didžiųjų meno scenos žaidėjų iki debiutuojančių valstybių. 2026 m. vyksiančios Venecijos meno bienalės Lietuvos paviljone bus pristatytas menininkės Eglės Budvytytės projektas „Šiltakraujai ir besparniai“. Tai daugiakanalis filmas, garso ir erdvinė instaliacija, sukurianti įtraukią multisensorinę aplinką. Nacionalinį paviljoną prodiusuos Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kuruos nepriklausoma kuratorė, Block Universe performansų festivalio Londone įkūrėja Louise O’Kelly. Nacionalinio paviljono komisarė - LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktorė Dr. Lolita Jablonskienė.

61-oji bienalė žada būti ypatinga ir tuo, kad tai pirmoji bienalė, kurią būtų kuravusi iš Afrikos kilusi moteris kuratorė, todėl tikimasi daugiau dėmesio neeuropietiškiems pasakojimams, postkolonijinėms temoms, įvairių diasporų patirtims. Bienalės šūkiu pasirinktos „mažorinės gaidos“ intriguoja interpretuoti parodą kaip ramų, bet gilų choro polifonijos kūrinį.

Daugiau informacijos

2026m. SAUSIS

Emilijos Škarnulytės paroda Tate St Ives galerijoje

Data: Paroda veiks iki 2026 m. balandžio 12 d.

Vieta: Tate St Ives galerija, Kornvalis, Didžioji Britanija

Emilija Škarnulytė Æqualia, 2023. Courtesy of the artist. Commissioned by Canal Projects and the 14th Gwangju Biennale

Tate St Ives muziejus žiemos sezoną pasitinka su didele paroda, skirta Lietuvos menininkei Emilijai Škarnulytei (g. 1987). Tarpdisciplininė menininkė ir filmų kūrėja, kurios kūryba jungia dokumentiką ir spekuliatyvų pasakojimą, nagrinėdama „giluminio laiko“ temas, nematomas galios struktūras ir mitologijos bei technologijos susidūrimą.

Read more

Anselm Kiefer, „Anselm Was Here”, 2024. Emulsija, aliejiniai dažai, akrilas, šelakas, aukso folija, elektrolizės nuosėdos ir anglis ant drobės, 280 × 570 cm. Nuotrauka: Milda Sakavičiūtė

Menininko kūryboje susitinka Vokietijos istorijos šešėliai, literatūra, mitai ir alchemijos logika - medžiagų virsmas į naują formą per degimą, irimą, oksidaciją ir perstatymą. Šiandien, kai viešojoje erdvėje vis intensyvėja ginčai dėl atminties, paminklų ir naratyvų, Kiefer yra itin aktualus ne dėl provokacijos, o dėl metodo: jis rodo, kaip menas gali atskleisti sunkius istorijos griuvėsius, o vietoje greito moralo palieka žiūrovą su tuo, kas lieka po katastrofų — kalba, vaizdiniais ir tyla.

Instaliacijos vaizdas, Paroda „Solaris”(2025), Kyoto, Japonija. Nuotrauka: Milda Sakavičiūtė

Griuvėsiai - nuo žaidimų iki kūrybos ašies

Anselm Kiefer gimė 1945 m. kovo 8 d. likus dviems mėnesiams iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. Tad jo atėjimas į pasaulį sutapo su pokario eros pradžia, o vaikystės žaidimų aikštelėmis tapo masinių bombardavimų paliktos nuolaužos ir sugriautas Donaueschingen miestas Vokietijoje. Jis yra sakęs: „vaikystėje aš žaisdavau griuvėsiuose, tai buvo vienintelė vieta. Vaikas viską priima: jis neklausia, ar tai gerai, ar blogai. Bet man patinka griuvėsiai, jie yra atspirties taškas kažkam naujam.“ Ši patirtis svarbi ne kaip sentimentali kilmės istorija, o kaip ankstyva nuojauta, kad griuvėsiai gali būti ne pabaiga, o medžiaga kuriamai pradžiai - tiek tiesiogine, tiek idėjine prasme.

Read more

Miela(s) skaitytoja(u),

Klausimas, kokį meno kūrinį įsigyti turint vienokį ar kitokį biudžetą, - vienas dažniausių, kurį girdžiu greta rekomendacijų „ką pamatyti“. Šia tema teikiu ir privačias konsultacijas, kurios yra svarbi mano darbo dalis. Prieš įsigyjant meno kūrinį vis tik derėtų nuspręsti, ko labiausiai norite: estetiško, akį traukiančio kūrinio namams, stipraus konceptualaus darbo, keliančio klausimus, ar tokio, kurį matote kaip ilgalaikę investiciją ir būsimos meno (arba meno rinkos) istorijos dalį?

Šį kartą nusprendžiau su jumis, pasidalinti 12-os autorių ir jų kūrinių, kainų kategorijoje nuo 80 iki 800 eurų, sąrašu. Tai - šiuolaikinių Lietuvos (daugiausia jaunosios kartos) menininkų darbai, jau patenkantys į kolekcininkų akiratį Lietuvoje bei užsienyje. Dalis jų yra pasižymėję tarptautiniuose konkursuose, kiti baigę prestižines meno akademijas, jų kūrinius eksponuoja ir įsigyja muziejai, atstovauja galerijos - jie nuosekliai užsiima menine praktika.

Jei po šio teksto norėsis pamatyti dar daugiau kūrinių gyvai, kviečiu užsukti ir į alternatyvią meno mugę KOMISAS. KOMISAS vyks iki pat sekmadienio, gruodžio 14 d. (Kauno g. 32, Vilnius). Čia bus pristatyta apie 50 atrinktų menininkų ir daugiau nei 110 kūrinių, o mugę lydės susitikimai su autoriais, pristatymai ir performansai.

Robertas Narkus, Žalias Interfeisas, 2025

1. Linas Jablonskis

Linas Jablonskis (g. 1959 m.) - Vilniuje gimęs, gyvenantis ir kuriantis menininkas. 1982 m. baigė dailėtyros studijas tuometiniame Lietuvos dailės institute. 1982–2023 m. jis vadovavo ir Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui.

Jablonskio piešiniai - tai dienos sapnuose gimusios vizualios novelės-mįslės. Menininkas čia naudojasi siurrealistinėmis atsitiktinių junginių technikomis. Be to, jis saikingai įveda apropriacijos metodą ir komikso elementus.

L. Jablonskio kūrinių yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto, Latvijos nacionalinio dailės muziejaus ir Osnabriuko universiteto kolekcijose.

Menininką atstovauja „Drifts” galerija Vilniuje

Linas Jablonskis, „Be pavadinimo”, 2023. Akvarelė, pieštukas, popierius, 47 x 57 cm

Read more

Miela(s) skaitytoja(u),

Šįkart žiemos gidą sudėliojau taip, kad jis lydėtų nuo gruodžio pradžios iki ankstyvo pavasario - nuo Kalėdinių mažo formato parodų iki didelių institucininių ekspozicijų ir tarptautinių projektų.

Tekste rasi trylika sustojimų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje: nuo tekstilės paveldo iki jaunų tapytojų personalinių parodų, klasikinės tapybos ir garso instaliacijų. Prie kiekvienos parodos pažymėtos datos, adresai ir trumpas kontekstas - tam, kad būtų lengviau susidėlioti savo žiemos maršrutą: ar tai būtų greita popietės pertrauka mieste, ar sąmoningai suplanuota išvyka į kitą miestą.

Tikiuosi, kad ši koncentruota rekomendacija, taps atspirties tašku planuojant laiką su menu ir padės nepraleisti ryškiausių patirčių, kurios šią žiemą vyks Lietuvoje.

1. Paroda „Nuoseklumai ir virsmai” | Dedikacija prof. J. Balčikonio 100-mečiui

Galerija „Arka”, Aušros vartų g. 7, Vilnius

Paroda veiks iki 2025 m. gruodžio 21 d.

Paroda „Nuoseklumai ir virsmai“ skirta ilgamečio VDA Tekstilės katedros profesoriaus Juozo Balčikonio (1924–2010) palikimui. Ekspozicijoje pristatomi monumentalių tapiserijų kartonai, eskizai, kelionių metu sukaupti kolekciniai audiniai, artefaktai ir vaizdo dokumentacija, atveriant profesoriaus kaip pedagogo, menininko, keliautojo ir tekstilės vizionieriaus mastelį. Balčikonis buvo vienas pirmųjų Lietuvos menininkų, nuosekliai dokumentavusių keliones po Indiją, Egiptą, Iraną ir kitas šalis, ieškodamas gilesnių sąsajų tarp Lietuvos ir Azijos audinių dizaino. Šios patirtys parodoje persipina su jo sukaupta tekstilės kolekcija. Parodą rengia prof. Eglė Ganda Bogdanienė kartu su Julijumi Balčikoniu ir prof. Žydre Ridulyte.

Parodoje pristatomi ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose saugomi XX a. antros pusės gobelenai, batika bei tekstilės dizaino projektai, taip pat jo mokinių, bendraminčių ir jaunųjų kūrėjų darbai. Ekspozicija akcentuoja tekstilės meno medžiagiškumą, taikomąjį pobūdį ir dizainą, apimdama audimo technikų ir technologijų tęstinumą bei inovatyvias jų transformacijas. Paroda išryškina istorinės dailės edukacijos svarbą ir leidžia pamatyti, kaip Balčikonio suformuotas kūrybinis bei metodologinis pamatas tęsiasi keliose menininkų kartose, kartu atverdama šiuolaikinės tekstilės meno ir dizaino kryptis, kurias formuoja naujos technologijos ir konceptualūs meniniai tyrinėjimai.

Parodos „Nuoseklumai ir virsmai” ekspozicija

Daugiau informacijos

2. Kalėdinė „The Rooster Gallery“ meninkų grupinė paroda

„The Rooster Gallery“, Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius

2025 m. gruodžio 12-21 dienomis

Kalėdinė „The Rooster Gallery“ meninkų grupinė paroda. Nedidelio formato tapybos, piešinių, fotografijų ir skulptūrų ekspozicija - galimybė pradėti ar papildyti savo kolekciją ir pasirūpinti kalėdinėmis dovanomis artimiesiems arba sau. Menininkai: Vasarė + Lukas, Tomas Daukša, Kazimieras Brazdžiūnas, Eglė Karpavičiūtė, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Andrius Zakarauskas, Sandra Strėlė, Ieva Trinkūnaitė, Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė, Vytautas Kumža.

Nuo gruodžio 15 iki 21 parodą galima aplankyti susitarus el.paštu info@rooostergallery.eu arba telefonu +370 62 907 226

Daugiau informacijos

Read more

Šį kartą siūlau trumpai, bet koncentruotai pažvelgti į tai, kas slypi už rekordinių skaičių: svarbiausi šių metų aukcionų (ne)pardavimai, rinkos temperatūra ir galerijose tvyranti įtampa. Tik sudėjus šiuos sluoksnius vieną greta kito tampa aišku, kad keli išskirtiniai vakarai dar nereiškia, jog visa meno ekosistema kvėpuoja lengviau.

Rekordai aukcionuose:

2025 m. aukcionų rudens sezonas buvo itin ryškus. Atidarydami naują būstinę, buvusiame Amerikos meno muziejaus pastate (projektuotame Marcel Breuer) „Sotheby’s“ aukcionų namai surengė istorinį vakarą Niujorke. Vienos nakties pardavimų suma siekė net 706 mln. JAV dolerių (su mokesčiais), įrašant ją į storiją kaip rekordinę 1744 m. metais įkurtiems aukcionų namams.

Gustav Klimt, „Bildnis Elisabeth Lederer“, 1914-16

Bendrą sandorių sumą iš esmės nulėmė 456,2 mln. JAV dolerių (527,4 mln. su mokesčiais), gauti per visiškai išparduotą (vadinamąjį „white-glove“) milijardieriaus Leonard A. Lauder 24-ių kūrinių kolekcijos aukcioną. Daugiau nei pusę šios kolekcijos realizavimo sumos atnešė vienas pardavimas - Gustav Klimt portretas „Bildnis Elisabeth Lederer“ (1914-16), parduotas už 205 mln. JAV dolerių plaktuko kainą (236,3 mln. JAV dolerių su mokesčiais). Ši suma Klimt darbą pavertė antru brangiausiu kada nors aukcione parduotu meno kūriniu (po 2017 m. Niujorko Christie’s aukcione už 450,3 mln. JAV dolerių parduoto Leonardo da Vinci „Salvator Mundi“) ir brangiausiu aukcione parduotu modernaus meno kūriniu.

Read more